Druska. Maistas, vaistas ar nuodas?

Water_drops_moss

“Druskoje turi būti kažkas ypatingai šventa – ji yra mažoje ašaroje ir dideliame vandenyne”

Khalil Gibran

Druska – saiko mokytoja

Dažnai girdime sakant, kad be vandens nebūtų gyvybės, tačiau šį posakį galima būtų patikslinti. Be vandens ir druskos nebūtų gyvybės, tokios kokią mes pažįstame. Nei viena gyva ląstelė, augalo, gyvūno ar žmogaus neapseina be druskos. Pirmuosius devynis mėnesius mes augome taip pat 37° C, 1 proc. druskos tirpale – vaisiaus vandenyse. Ir tik palyginus neseniai prisiminėme savo „šaknis“, suvokėme vandens, druskos bei Saulės šviesos svarbą savo sveikatai, gyvybinių procesų eigai bei savijautai. Nors, jūra – gyvybės Motina – mus traukė visais laikais, prie jos mes greičiausiai atsipalaiduojame, gerai pailsime ir ilgam pasikrauname energijos. Tačiau 30 g druskos gali būti suaugusiam žmogui ir mirtina dozė. Kas gi toji druska? Ar ji gali gydyti? Ar kenkia?

Girdime labai prieštaringų nuomonių apie druską. Dar visai neseniai ją vadino “baltąja mirtimi”, aukšto kraujo spaudimo bei kitų ligų priežastimi. Šiandien ji vis dažniau garbinama kaip vaistas nuo visų ligų: alergijų, peršalimų, virškinimo bei medžiagų apytakos sutrikimų ir t. t.

Atsakymas, kodėl taip stipriai skiriasi nuomonė dėl druskos vartojimo – labai paprastas. Jau Paracelsas sakė, kad “dozė padaro nuodus”. Svarbu, kiek druskos mes naudojame. Čia darome daugiausiai klaidų. Mūsų elgesys su druska yra svarbesnis, nei jos kilmė, jis apsprendžia, ar druska mums kenkia ar gydo.

Ką vadiname druska?

Tai visų pirma dviejų elementų, natrio ir chloro, junginys, kurių santykis yra tiksliai 1:1. Nerafinuotoje druskoje yra apie 3 proc. įvairių mikroelementų, kurie mums taip pat labai reikalingi. Druska lengvai tirpsta vandenyje, todėl didžiausi jos kiekiai yra ištirpę jūrose ir vandenynuose. Jeigu vandenynai išdžiūtų, susidarytų milžiniški kiekiai druskos. Visas vandenynų dugnas, t. y. apie 70 proc. Žemės paviršiaus būtų padengtas 60 metrų storio sausų medžiagų sluoksniu, tame tarpe 47,5 metrų druskos.

Himalajų druska

Kadangi ir kitos vandenyje tirpios medžiagos kaip magnio sulfatas (karčioji druska) vadinamos druskomis, tai įprastinę druską mes vadiname valgomąja druska, geologai kalba apie akmens druską, o minerologai šią druską vadina halitu. Pastaruoju metu ekologiškų prekių krautuvėlėse pasirodė ružavų atspalvių druska, kuri vadinama Himalajų arba kristaline druska. Iš tiesų ji kasama Pakistane, netoli Himalajų. Didžiausioje Salt Rango druskos kasykloje išgaunama Himalajų druska yra tikrai aukštos kokybės, viena seniausių ir švariausių Žemėje, ypač tuomet, kai ji apdorojama rankiniu būdu. Bet kuriuo atveju, visų pirma ją tenka sprogdinti dinamitu, o tik paskui smulkinti, rūšiuoti, malti, pakuoti taip pat ir rankiniu būdu. Šiaurės Amerikoje esančios druskos kasyklos truputi jaunesnės – joms apie 300 milijonų metų, o Rytų ir Pietų Europos druskos kasyklų amžius – tik 20 milijonų metų.

Priešybių vienybė kuria harmoniją

Druskos susidarymo procesas yra gana ilgas. Jo pasekoje susidaro nuostabiai švari medžiaga, su mažiausiu radioaktyvumu bei sunkiųjų metalų kiekiu. Įspūdinga tai, kad natris ir chloras, du visiškai priešingi elementai, susijungia į šį nuostabų junginį. Natris – šarminis metalas, veikia saugančiai, sutekia tvirtumą ir struktūrą, konservuoja. Jis reikalingas ląstelių osminiam slėgiui ir membranų pralaidumui palaikyti, reguliuoja vandens balansą, šarmų-rūgščių pusiausvyrą organizme. Chloras – yra nemetalas, ardo struktūras, veikia atpalaiduojančiai. Kadangi jų santykis 1:1, apsijungus priešybėms susikuria tobula pusiausvyra, kuri priklausomai nuo poreikio, veikia harmonizuojančiai. Sustingusias struktūras druska išlaisvina, atpalaiduoja, išjudina, na o irstančias struktūras pradeda apgaubti, sutvirtinti, struktūrizuoti, pvz. be druskos neįsivaizduojame daržovių konservavimo. Žiupsnelis druskos dedamas beveik į kiekvieną patiekalą, galbūt tai turi jį harmonizuoti, o gal tai mūsų senolių atrastas apsauginis burtas? Juk mūsų protėviai naudojo druską įvairių ritualų metu. Druska valydavo patalpas, ją dovanodavo jaunavedžiams, aukodavo.

Šviesa ir informacija

Kokiomis gi druskos savybėmis galime pasinaudoti mes? Sveikata – visų pirma yra tvarka, švara, energetinė pusiausvyra. Liga – tai chaosas, energijos trūkumas arba jos tėkmės užsiblokavimas. Energijos galime gauti su Saulės šviesa, per pozityvias mintis, meilingus santykius ir gerą žodį bei, žinoma, per maisto produktus.

Pastaruoju metu mes tapome išrankesti maisto produktams. Renkamės be E, ekologiškai išaugintus, natūralius maisto produktus. Kame gi skirtumas, tarp Saulės nugairintų salotų iš močiutės daržo ir Olandijos šiltnamyje išaugintų? Jeigu mums rūpės tik biocheminė šių daržovių sudėtis, mes galbūt ir nepastebėsime didelių skirtumų, tačiau jeigu vertinsime biofizines savybes – skirtumas bus akivaizdus. Biofizika – tai mokslas apie gyvąją gamtą, gyvąsias sistemas, jų esmę. Trumpai tariant, kuom skiriasi gyvas daiktas nuo negyvo. Buvo atliktas toks eksperimentas. Ką tik gimusį veršiuką maitino jo motions pienu, tačiau prieš tai jį pasterizuodavo. Labai gaila, bet veršiukas neužilgo nugaišo. Biocheminė pasterizuoto pieno sudėtis buvo lygiai tokia pati, kaip ir motinons pieno, tačiau jame jau nebebuvo gyvybės. Kas gi yra ši gyvybė? Praeitame amžiuje biofizikai įrodė, kad kiekviena gyva ląstė švyti ir šį biofotonų švytėjimą galima išmatuoti. Japonijoje jau naudojami specialūs aparatai, matuojantys biofotonų kiekį maisto produktuose, siakiant nustatyti jų kokybę. Nes švieži, neapdoroti maisto produktai pasižymi didesniu švytėjimu, tai reikškia, kad jie yra natūralūs, sveiki, ekologiški. Na, o pasterizavus pieną buvo suardyta jo struktūra ir jis neteko savo švytėjimo, energijos.

Iš tiesų maisto produktai yra tik energijos – gyvybei palaikyti reikalingos šviesos, biofotonų – pernešėjai. O pagrindinė sąlyga, reikalinga šiai energijai kaupti yra tvarkinga geometrinė struktūra. Būtent šia taisyklinga struktūra ir pasižymi vanduo bei druska. Natūrali akmens druska turi kubinę kristalinę struktūrą, ir visai nesvarbu, ar druska susidarė gamtoje ar mes ją iš prisotinto tirpalo išsiauginome patys.

Vandens ir druskos dėka suteikdami organizmui energijos, mes sužadiname jo savigydos jėgas, padedame jam pačiam atstatyti prarastą pusiausvyrą bei pasveikti. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad rafinuodami maisto produktus, norėdami padaryti juos švariais, biriais pvz. druską, miltus ir t. t., mes suardome jų natūralią struktūrą, jie tampa dirbtiniais, neturinčiais minėto teigiamo poveikio mūsų organizmui. Dėl šios priežasties reikia stengtis kuo mažiau apdoroti maisto produktus, kad nesusiardytų jų natūrali struktūra, t. y. nešama šviesa ir informacija. O rafinuotą druską palikime parduotuvių lentynose…